Istorija

Maro kilmė

Marą sukeliančios bakterijos Yersinia pestis buvo aptiktos dar 4500–2000 m. pr. m. e senumo žmonių palaikuose. Iš to galima spręsti, kad panašaus tipo infekcijų buvo nuo pat žmogaus egzistavimo pradžios.

Vėlesniais laikotarpiais, plečiantis prekybos keliams ir miestams, maras plito skirtingais būdais. Laivuose, miestuose buvo prastos sanitarinės sąlygos, o tai sudarė palankias sąlygas įvairių ligų plitimui.

Michel Serre, Vue du Cours pendant la paste de 1720

Istoriniai šaltiniai dažniausiai pristato 3 pagrindinius maro pandemijų laikotarpius. Pirmoji didelė pandemija žinoma kaip Justiniano maras. Šis laikotarpis nuniokojo Viduržemio jūros regioną daugmaž 540-750 m.

Antroji pandemija, vadinama Juodąja mirtimi, tęsėsi nuo 1346 iki 1353 m., ir pražudė beveik trečdalį to meto Europos populiacijos.

Trečioji pandemija, prasidėjusi 1772 m. Kinijoje, paplito pasauliniu mastu dėl prasidėjusio žmonių judėjimo tarp valstybių ir žemynų – sausumos bei jūrų kelių tobulinimo.

Florencijos maras 1348

Gydymas vidurmažiais

Viduramžiais žmonės tikėjo, kas marą “atbaido” amuletai, religiniai ritualai, burtai. Pats maro gydymas taip pat buvo neefektyvus, paremtas senovės graikų ir romėnų tekstais. Buvo tikima, kad maras kyla iš “miasma” (μίασμα, senovės graikų “tarša”) – aplinkoje esančio blogo kvapo šaltinių (lavonų, sergančio žmogaus kvėpavimo). Todėl naudojamas gydymas dažniausiai buvo siejamas su aromatiniais augalais.

Nors ir lėtai, tačiau maro patirtis prisidėjo prie medicinos žinių pažangos. Kadangi mirtingumas nuo maro išliko didelis, buvo vis labiau suvokiama, kad reikia tobulinti medicinos praktiką. Kai kurie gydytojai ėmė eksperimentuoti su įvairiais gydymo būdais ir taip padėjo pagrindą medicininiams stebėjimams ir įrodymais pagrįstai medicinai.

Mirties šokis, Hartmann Schedel (1440-1514)

Maro gydytojas

Maro gydytojo kostiumą sudarė ilgas paltas iki kulkšnių, paukštį primenanti kaukė su snapu, pripildytu saldžių ar stipriai kvepiančių medžiagų. Kaukė turėjo stiklines angas akims. Diržai laikė snapą priešais gydytojo nosį, kurioje buvo dvi mažos nosies skylutės – primityvus respiratorius. Snape galėjo tilpti džiovintos gėlės (pvz., rožės ar gvazdikai), žolelės (pvz., mėtos), prieskoniai, kamparas ar acto kempinė. Kaukės tikslas buvo pašalinti blogus kvapus, kurie, kaip buvo manoma, yra pagrindinė ligos priežastis.

Gydytojai tikėjo, kad žolės atrems „piktąjį“ maro kvapą ir neleis jiems užsikrėsti. Plati odinė skrybėlė buvo profesijos skiriamasis ženklas. Jie naudojo medines lazdas, kad apžiūrėtų pacientus jų neliesdami.

Maro gydytojas, Jan Grevenbroeck II, 19 a.

Tapkite projekto dalimi!

Vilnius iGEM komanda ambicingai organizuojanti Menas x Mokslas projektą, prašo TAVO pagalbos. Kviečiame PRISIDĖTI prie mūsų veiklos bei DALINTIS žinią apie projektą!

MENAS X MOKSLAS

Sekite mus:

Susisiekite:

info@vilniusigem.lt

+370 602 71027

Organizatoriai:

PROJEKTĄ Remia

Generaliniai rėmėjai

Partneriai

Informacinis partneris